Sveiki draugai, nusprendžiau pasidalinti savo keliomis istorijomis kurios įvyko per penkiolika metų dirbant tolimujų reisų vairuotoju . Šiuo metu gyvenu ir dirbu Los Santos mieste, tačiau vos ne visą savo gyvenimą teko praleisti Europoje už didelio ir sunkaus vairo . Vairuoti sunkvežimį pradėjau vos sulaukes pilnametystės, kai pabaigiau vidurinę mokyklą . Tuo metu turėjau planų įstoti į universitetą ir kurti karjerą bet tačiau planai... Planai pasikeitė, manau aš ne vienintelis kuris pasirinko tokį kelia. Pabaigęs mokyklą savo kišenėje turėjau kelis šimtus Eurų, stoti į universitetą buvo ne itin protinga mintis nes paprastai tam neturėjau pakankamos piniginės sumos, tėvu neturėjau, jie numirė dar kai man buvo 16 metų.. Todėl nusprendžiau, vairuoti sunkvežimi, maniau užsidirbsiu pinigų ir tada gal būt gausiu galimybę patekti į universitetą ir gauti gerą specialybe .. Bet laikui bėgant, aš pamiršau savo pradinį planą, nes įsimylėjau į savo turimą darbą, į darbo eigą . Nenorėjau dirbti nieko kitko, galiausiai atsirado dirbti galimybė San Fierro mieste, ir ne per daug svarstydamas ja pasinaudojau . Patikėkit, iki tol Europoje mačiau įvairiausiu nutikimu, šį istorija apie kuria kalbėsiu įvyko praeitu metų vasarą, buvau Amerikoje.. Buvo be proto karšta, apie 30 laipsnių šilumos, tuo metu galvojau jog niekur nėra taip karštą kaip Arizonoj. Nepaisant to, jog man visados patiko važiuoti per Arizoną, vienišas kelias ir nesibaigiančios dykumos mane labai stipriai ramina . Po šiokio poilsio ryte beveik visą dieną važiavau 85-penktu greitkeliu, saulė tik pradėjo leistis ir dangus atrodė nuostabiai. Atsidariau langą, ir įsitaisiau patogiau, jeigu kam įdomu aš vairuoju Qenwolf TVR 900 . Tai yra nuostabus sunkvežimis, ir jį be proto myliu. Važiavau ramiai, klausydamasis gamtos garsų, žinojau jog šiuo keliu važiuosiu ilgai ir be sustojimo . Dabar galėčiau girtis, jog nebijau ilgų kelių ir prie jų seniai pripratau.. Bet kai esi dykumoje ant kelio vienas ir dar naktį ir žinai jog aplink 40km nėra nei vienos gyvos dušios dvasios.. Na kaip čia pasakius, mažu mažiausiai jautiesi laibai.. Labai nejaukiai, ir galit sakyti ką norit bet visi bijo važiuoti naktį, vienišu keliu . Mano mintis pradėjo suktis apie įvairiausius dalykus, nuo nepavykusios meilės iki mirties. Iš tiesų, mirtis naktį atrodo labai draugiška, jau artėjo vidurnaktis kai ant kelio kai ką pamačiau . Tai buvo raudonos mašinos šviesos, pamaniau jog kažkam sugedo mašina ir jie laukia pagalbos. Nusprendžiau sustoti ir padėti, ne dėl to jog būčiau geros širdies žmogus.. Tiesiog norėjosi bent kokios žmonių kompanijos, su kuo nors pasikalbėti . Prisiartinęs pamačiau jog tai senesnės mašinos markė, kurios niekaip negalėjau atpažinti. Prie mašinos stovėjo pora, ir jie mojavo rankomis bei šokinėjo aplinkui mašina šaukiantis pagalbos. Man išlipus iš sunkvežimio staiga pasidarė labai šalta, pasijaučiau ne jaukiai bet kolkas tuo labai neapsireiškminau. Man einant prie jų arčiau, pastebėjau jog kažkas.. Su jais negerai, jų drabužiai atrodė labai seni, tarsi priklausytu penkiastdešimtiesiams.. Be to nuo jų sklido keistas kvapas, tarsi tai buvo supuvusi mėsa, kažką panašaus.. Bet kokiu atveju tas kvapas buvo be proto šlikštus, nepaisant to priėjau prie jų arčiau ir paklausiau kas gi nutiko.. Aukštas vyras tamsiais plaukais man paaiškino jog iš po mašinos kapoto pradėjo kilti dūmai ir jį nustojo važiuoti.. Jam beaiškinant kas įvyko, atidariau kapota iš kurio tiesiai man į veidą pakilo tarsi dūmų kamuolys. Pradėjau apžiūrinėti varikli ir greitai nustačiau problemą . Kaip tik tuo momentu pajutau stiprų smūgį į pakaušę ( Bamm ) . Matyt iškarto nukritau ir praradau sąmone.. Nes kai prabudau jau buvau savo sunkvežimį sūrištom kojom, ir prie pat manęs stovėjo ir stebėjo man nežinomas vyras kuriam norėjau padėti.. Nes nespėjau ištarti nei žodžio kai išsitraukė peili ir pradėjo pjaustyti man ranką dar per visą laiką jam šypsodamosi.. Man atrodė jog jam buvo labai smagu mane kankinti, mano rūbai permirko krauju ir žadėjau prarasti sąmone beveik viskas užtemo akyse, kai staiga išgirdau kitos mašinos garsą.. Mano kankintojai irgi suregavo ir greitai apsisuko pažiūrėjo pro langą ir išnyko, nejokaujų.. Galbūt man ir temo akyse bet galiu prisiekti jog jie tiesiog pradingo, man dar liejosi vaizdas bet dar spėjau pamatyti kaip į sunkvežimį įlipo barzduotas vyras.. Tuo metu aš praradau sąmone, man prabudus aš buvau ligoninėje ir mano ranka buvo sūviniota tvaršiais.. Tas pats mane išgėlbėjęs vyras sėdėjo šalę lovos, jo vardas yra Branklin'as ir iki šiol mes esame geri draugai. Deja bet man nieko nepavyko sužinoti apie porą ant greitkelio, prie sunkvežimio nebuvo rasta jokia kita mašina, ir apskritai neliko jokių ženklų jog kažkas su manimi buvo . Aš nusprendžiau pasidomėti, ir internete pamačiau apie vieną porą, kuri mirė kaip tik tame greitkelyje kuriame aš važiavau ( prieš daugiau nei 50 metų ) . Taip pat suradau jog toje vietoje įvyksta daugiau negu įprasta avarijų, o 85 greitkelyje dingsta bent keli vairuotojai. Abėjoju jog tai buvo sutapimas.. Na, bet spręsti jums .
Jeigu skaitėte istoriją iki galo labai tikiuosi jog ji jums patiko/ Jeigu norite palaikyti mane, spauskite ant +REP .
Istorijos - Helovinas
in Įvykiai, konkursai
Parašyta
Nereikia taip daryti.